I.

Žiūrėdamas į skriejantį nuo tilto akmenuką, 

pasakyk, iki kiek spėji suskaičiuoti. 

Trys. 

Ir nebegirdi kaip susiliečia paviršiai, 
kaip nuaidi kalnuos; 

Tėtis visuomet klausdavo
(atseit apie tai galvodami budistų vienuoliai nušvinta) – 

– Pagalvok, kaip skambėtų tik vienos 
rankos pliaukštelėjimas. 

Tada taip greitai sugniauždavau mažą delniuką, 
kad jis išleistų duslų garsą, 

keletą kartų taip papliaukšėdavau iškėlus į viršų – – – –

bet tėtis irgi nenušvisdavo. 

———— 

Kalnuose po jo namo laipteliais visuomet stovėjo Budos galva. 
Kartais po pusryčių nueidavau ant jų pasėdėti.

Nieko daugiau nereikėjo 

Tik žinoti, kad kai iškvėpsiu, 
Sekundei būsiu arčiau dangaus 
Viens –
Du —
Trys —

Ir delnai susiliečia.

II. 

Tėtis kartais liepdavo įsivaizduoti 

Laiką. 

Ilgiausią įmanomą laiko vienetą.  

Sakydavo:
Įsivaizduok, jei kas tūkstantį metų, 
atskrenda angelas ir paliečia savo sparnu uolą. 

Pačią didžiausią įmanomą uolą.

Kai ta uola subyrės nuo jo prisilietimo – 

tada subyrės visas laikas
smėlio laikrodžiuose, 

bibliotekose visi puslapiai jau bus perskaityti – 
stiklinės nebus nei tuščios, nei pilnos. 

Vandens paviršiumi slinks saulėlydis 
ir mūsų basos kojos ras pusiausvyrą – 

eisime pasivaikščioti į vandenyno vidurį. 
Bus ramu, nes pagaliau suprasime, 

kodėl mus taip traukia prie jūros. 

Daugiau klausimų nebus. 
Tyliai virsime vandeniu, 
Tyliai virsime vandeniu, 

Skalaujančiu didelės uolos krantus. 

III.

Miela A, 
skaitau Hemingvėjaus biografiją. Vėl prisimenu jaunas dienas kai skaitydavau jo knygas ir svajodavau arba bandydavau suprasti gyvenimo esmę ir pritaikyti jo mintis praktiškai. Vėl aptikau ištrauką iš jo knygos „Fiesta arba Šventė, kuri visuomet su tavimi”. Beje, siūlau ir tau Hemingvėjų paskaitynėti.
Už lango lyja tai ta ištrauka labai tinka rudens nuotaikai. 
iki,

tt

/ Rudenį susitaikai su liūdesiu. Kasmet tavyje kažkas apmiršta, o plikos šakos sukasi vėjyje, šaltoje žiemos šviesoje. Bet tu žinai, kad pavasaris būtinai ateis, lygiai taip pat, kaip žinai, kad užšalusioje upėje ir vėl ištirps ledai. Bet kai šaltas lietus lyja ir nesiliauja, ir užmuša pavasarį, atrodo, kad jauna gyvybė bergždžiai pražuvo. /
Šventė, kuri visuomet su tavimi, H. Hemingvėjus

Video, photography: Aušra Umbrasaitė
Text: Aušra Umbrasaitė (I, II), Juozas Umbrasas (III)
Sound: Alanas Gurinas